Piešimas architektūroje – nuo vaizdavimo iki kūrybos
Abstract
Drawing in architecture – from representation to creation
This analysis was inspired by the idea, expressed by the scholars (E. L. Boullee, Cl. N. Ledoux, J. Ruskin) that “no one can be an architect, as he isn”t a painter”. To make clear what is the reason that makes these arts dependent and why visual arts have priority and necessity in architecture, a survey of the historic relations of these arts is made. The analysis incorporates the ideas, opinions and insights of scientists on the connections of architecture and visual arts. There drawing appears as the connector and even the background for these arts. Alberti affirms that an architect must adopt from a painter the competence to perceive and represent reality (“lines of perception”), which in architecture can appear as the creation of new reality (“lines of creation”). Since the 17th c the significance of drawing increased, when it became the medium of describing and visualizing ideas. when drawing is defined as a form of thinking, its primary feature becomes the ability to anticipate the result of a prospective architectural object. But drawing is also very important as the driving force of inspiration or the stenography of the formmaking process. Researchers interpret drawing as a discipline that is between the representation and creation; this notion affirms that drawing can be the best medium of modelling architecture. If drawing can be perceived as some kind of action and making, that will create preconditions for new experiences and new ideas that emphasize importance of drawing in architecture.
Article in Lithuanian.
Santrauka. Studiją inspiravo skirtingų laikotarpių mąstytojų (E. L. Boullee, Cl. N. Ledoux, J. Ruskin) išsakoma mintis, kad nebūdamas tapytoju ar skulptoriumi, negali būti architektas. Siekiant rasti paaiškinimą, kas lemia tokią vaizduojamųjų menų ir architektūros priklausomybę, žiūrima į meno suvokimo istorinę raidą, kur išryškėja vaizduojamųjų menų ir architektūros santykio esminiai aspektai. Tyrime aptartos Renesanso, Apšvietos ir šių laikų teoretikų įžvalgos bei nuomonės išryškino piešimą kaip šių menų jungiančią grandį ar net pagrindą. Alberti nurodo, kad iš tapytojo architektas turi perimti gebėjimą suvokti ir vaizduoti realybę – „suvokimo linijas“, kurios architektūroje tampa naujos realybės kūrimu – „kūrimo linijomis“. Nuo XVII a. išsiplečia piešimo reikšmė, kai jis tampa minčių atskleidimo, vaizdo perteikimo priemone. Piešimą apibrėžus kaip mąstymo formą, pirmine jo savybe galima įvardinti galimybę numatyti būsimą architektūrinio objekto rezultatą, bet ne mažiau svarbus piešimas kaip įkvepianti jėga ar formos radimosi eigos fiksavimas, aprėpiantis visas, net ir prieštaringas kūrybinio proceso apraiškas. Tyrėjai nurodo piešimą kaip discipliną, esančią tarp vaizdavimo ir kūrybos, ir tai suponuoja mintį, kad piešimas yra viena tinkamiausių priemonių architektūrai modeliuoti. Piešimą suvokus kaip veikimą ir darymą, randasi prielaidų naujoms patirtims ir naujoms mintims, kurios dar labiau akcentuoja piešimo svarbą architektūrai.
Reikšminiai žodžiai: architektūra, vaizduojamieji menai, tapyba, meno sąvoka, disegno, vaizdavimas, piešimas − mąstymo būdas.
Keyword : architecture, visual arts, painting, concept of art, disegno, representation, drawing as the way of thinking
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.